Susipykus

Tu manei, kad aš verksiu..
Nenori, nereikia - aš laisva..
Į viską ranka numosiu,
Tegul džiaugiasi su tavimi kita..

Norėjau laimę dovonoti Tau, bet jau pati jos.. nebeturiu. Norėjau saulę, dangų Tau atnešti atskleistam delne, bet delnas liko tuščias.

Gėlės žydi ir nuvysta.
Ką jos reiskia ar žinai?
Mano širdis nerimauja,
Kad mane tu užmiršai..

Kam sakai, kad myli
Jei tai netiesa,
Tava širdis vis tyli
Paslapčiu pilna..

Ne!!
Nebenoriu aš mylėti..
Nebenoriu svajoti, mylėti..
GYVENTI!..
Man skauda širdį,
Skauda, nes tu ją sudrąskei..

Tu išėjai...Daugiau nebeateisi, nutolo žingsniai vakaro aide. Rūstus teisėjas - sąžinė mus teisė, rūstus teisėjas nuteisė mane... Daina nutrūko, posmai sudaužyti ir niekas jų netęs, nebetaisys.

Kai tave pirmą sykį pamačiau,
to dar nesupratau,
bet būdamas su tavim,
Tave pamilau.

štai bėgo laikas,
Aš prisipažinau,
tavo akys liko šaltos,

Tikėjau aš, kad sniegas baltas, baltas, ir žmonės mylintys geri, geri,
Tikėjau aš, kad ledas šaltas, o saulės spinduliai šilti.

Mylejau tave, bet tau to nereikejo.. Ir tu tą gražų jausmą sunaikinai.. Visam laikui.. Ir kurio pamiršti aš negaliu.. Mylėjau, Myliu ir Mylėsiu tave.. Nors tu ir sunaikinai mūsų meilę amžiams..

Sudie, nesusitiksim niekad, svajonė buvo netikra, ir kaip galėjau aš tuo
patikėti, tikriausiai čia kalta mano durna galva, pats laikas butu jau

Šiame niūriame name
Prabėgo mano jaunos dienos
Mes susitikome drauge
Bet gaila, išsiskirti laikas!
Malonu mums buvo susipažinti
Malonu mums buvo kartu,

Kai meilė aplanko tave,
Norisi skristi aukštai danguje,
Balti sparnai apgaubia tave,
Jautiesi laiminga nes tu ne viena.
Bet kartais sparnai žūsta, dėja.

Jeigu myli pagal grožį
Tai verčiau mylėki ožį
Turi barzdą ir ragus
O svarbiausiai mandagus.

Negrąžink man išmėtyto laiko,
Išbarstytų dienų negrąžink.
Tik, maldauju, į ateitį einant,
Paskutinės vilties neatimk.
Nebevaikščiok keliais praradimų,

Tu nežinai kaip iš ties yra,
Tu nežinai, kaip tai atrodo iš šalies
Tu nematai, kiek žiūrinčių kreivai
Tu nejauti kiek su neapykanta žiūrinčių veidų

Tai nebuvo meilė
Tai tik jos aidai.
Tai nebuvo meilė,
Tu gi pats tai žinai.
Tu gi nemylėjai,
Tik žaidei manim.
Šypsena žavėjais

Neapkyanta, kurią užgniaužiu savyje.
Kurią juntu, kai matau tave.
Šlykščios rankos, kurios lietė mane.
Kupinos vilčių akys, kurios žiurėjo į mane.

Gyvenimas sukasi ratu, o jame as nieko neturiu..
Šypsotis irgi negaliu, nes dėl to as neturiu..
O kadangi tavęs šalia nėra, tuomet gyventi man gana,

Atidaviau Tau viską, ką turiu brangiausia - širdį, ugninius jausmus, kad nepasiklystum beveidės nakties glėby... O tu tik žvilgsniu šaltu viską palydėjai ir į kitą pažiurėjai...

Išeini...
Į kitos gražesnį pasaulį -
kaip žaislas,
spindintis ir mylimas.
Kaip laužo ugnis,
kuri šildė mano geliančias rankas...